- monyti
- 2 ×mõnyti, -ija, -ijo (l. manić) tr.
1. SD177, Čk apgaudinėti: Ir neturi gėdos tu čia mažą vaiką monyti! Tj. Ans tik mõnija žmonis, teisybės pri ano nė[ra] Šll.
2. I, Šn vilioti: Jis mõnijo, kol išmõnijo vis nuo manęs J. Gana tau, mergele, berneliai monyti LMD(Ml). Jį jau mõnija išeiti nuo tėvų Ds.
3. MŽ, K burti, kerėti; užkalbėti (ligą): Mõnija drugį, tai pameta krėsti (žmogus nustoja sirgęs drugiu) Ds. Ir kitos moteriškės monija, bet vis tai niekai Pt.
4. refl. išdykauti, juokus krėsti; vaipytis, kraipytis: Nesimonyk, eik namo, jau laikas gulti! Pbs. Ko čia mõnijies, geriau eitum gyvulių apsiliuobti! Skr. Užteks mõnytis, eik imtis darbo Krž.
5. refl. rodytis kuo: Ans mõnijas vokietukas, velnis, t. y. rodos J.
◊ akìs mõnyti1. meluoti, norint apgauti; apgaudinėti: Nemonyk mums akių, juk mes ne maži vaikai Lž. Jie mums tik akìs mõnija, norėdami tę privilioti Mrj.2. fokusus rodyti: Juokdariai turguj akis žmonėm monija Vrb.\ monyti; apmonyti; atmonyti; įmonyti; išmonyti; numonyti; pamonyti; primonyti; sumonyti; užmonyti
Dictionary of the Lithuanian Language.